2022 BIRŽELIS
Vilniaus advokatų kontoros SPES advokatas sėkmingai atstovavo ir apgynė klientės- bankrutavusios bendrovės vadovo buvusios sutuoktinės- interesus bylinėjantis su bankrutuojančios bendrovės nemokumo administratoriumi, įrodinėjusiu jog klientės sudarytas nekilnojamojo turto įsigijimo sandoris yra apsimestinis dėl subjekto ir siekusio nukreipti į tą turtą bankrutuojančios bendrovės vadovo skolų išieškojimą.
Ginčas kilo dėl to, kad klientė, būdama santuokoje su dabar jau bankrutuojančios bendrovės vadovu, vadovaudamasi vedybų sutarties nuostatomis asmeninės nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą. Nemokumo administratorius siekė įrodyti, kad turtas buvo įsigytas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl ½ turto (už jį gautų lėšų) dalis turi būti pripažinta bankrutuojančios bendrovės vadovo nuosavybe.
Bylą išnagrinėjęs teismas ieškinį atmetė konstatavęs, kad ieškovas- bankrutuojanti bendrovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus- ne tik neįrodė sandorio tariamumo, tačiau apskritai neturi teisės reikšti tokio pobūdžio reikalavimus. Teismas išaiškino, kad Juridinių asmenų nemokumo įstatymo normos suteikia nemokumo administratoriui teisę kreipiasi į teismą: 1) dėl sandorių, priešingų juridinio asmens veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad juridinis asmuo negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, kurie Civilinio kodekso 1.82 straipsnyje nustatytais pagrindais galėtų būti pripažinti negaliojančiais; 2) dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, jeigu padaro prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių; 3) dėl juridinio asmens sudarytų sandorių, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o juridinis asmuo apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Nebūdama ginčijamo sandorio šalimi, bankrutuojanti bendrovė ir jos nemokumo administratorius neturi teisės ginčyti su įmone nesusijusį, trečiųjų asmenų sudarytą sandorį, juo labiau neįrodžius, kaip ginčijamas sandoris sutrukdė bendrovei atsiskaityti su savo kreditoriais ar kuo ginčijama sutartis galėtų prieštarauti juridinio asmens veiklos tikslams.
Bylą išnagrinėjęs teismas ieškinį atmetė konstatavęs, kad ieškovas- bankrutuojanti bendrovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus- ne tik neįrodė sandorio tariamumo, tačiau apskritai neturi teisės reikšti tokio pobūdžio reikalavimus. Teismas išaiškino, kad Juridinių asmenų nemokumo įstatymo normos suteikia nemokumo administratoriui teisę kreipiasi į teismą: 1) dėl sandorių, priešingų juridinio asmens veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad juridinis asmuo negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, kurie Civilinio kodekso 1.82 straipsnyje nustatytais pagrindais galėtų būti pripažinti negaliojančiais; 2) dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, jeigu padaro prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių; 3) dėl juridinio asmens sudarytų sandorių, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o juridinis asmuo apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Nebūdama ginčijamo sandorio šalimi, bankrutuojanti bendrovė ir jos nemokumo administratorius neturi teisės ginčyti su įmone nesusijusį, trečiųjų asmenų sudarytą sandorį, juo labiau neįrodžius, kaip ginčijamas sandoris sutrukdė bendrovei atsiskaityti su savo kreditoriais ar kuo ginčijama sutartis galėtų prieštarauti juridinio asmens veiklos tikslams.