2021 BIRŽELIS
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros principus.
Atstovavome klientui - atliekų tvarkymo sistemos organizatoriui- ginče su vartotojais, įrodinėjusiais, jog rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą turėtų būti skaičiuojama tik pagal faktiškai priduotą atliekų kiekį, t.y. ginčijo dvinarės įmokos, susidedančios iš pastovios ir kintamosios dedamųjų, teisėtumą.
Ginčą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintas solidarumo principas reiškia, jog asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Sisteminis aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas suponuoja, jog pastovioji vietinės rinkliavos dalis, kaip viena iš priemonių išlaikyti komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugų sistemą, yra siejama išimtinai su ta aplinkybe, kad asmuo yra savivaldybėje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkas (ar įgaliotas asmuo) ir nei jos apskaičiavimas, nei pati paskirtis nėra susijusi su faktiniu atliekų susidarymu, dėl ko pastoviosios dedamosios kontekste netgi netinkami naudoti objektai ginčo laikotarpiu vis tiek apmokestinami vietinės rinkliavos pastoviąja dedamąja dalimi.
Apgynėme kliento interesus ginče dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Advokatų kontoros advokatai sėkmingai atstovavo klientui ginče dėl nuomos sutarties modifikavimo ir nepagrįsto praturtėjimo. Klientui- komercinių patalpų nuomotojui- buvo pareikštos pretenzijos dėl nepagrįsto praturtėjimo nuomojant kitam asmeniui priklausančias patalpas.
Ginčas kilo po to, kai kontoros klientas įsigijo komercinės paskirties patalpas su galiojančia nuomos sutartimi, pagal kurią išnuomotos buvo ne tik kliento, bet ir kitam asmeniui- ieškovui- priklausiusios patalpos. Ieškovas byloje įrodinėjo sutikimą nuomoti jam tenkančią patalpų dalį davęs tik pradiniam patalpų savininkui.
Ginčą išnagrinėjęs teismas konstatavo, jog nuomos sutarčiai esant išviešintai VĮ Registrų centro duomenų bazėje ji galioja tiek nuomininkui, tiek patalpas įsigijusiam naujajam nuomotojui visa apimtimi, todėl jokie papildomi VĮ Registrų centro duomenų bazėje neišviešinti susitarimai tarp pradinio nuomotojo ir ieškovo, nei kontoros klientui, nei patalpų nuomininkui teisių ir pareigų sukurti negali. Taigi, teismas pripažino, jog nuomininkas visą nuomos laikotarpį pagrįstai naudojosi ir ieškovui priklausančiomis patalpomis. Be to, teismas konstatavo, kad pradiniam nuomotojui suteikdamas teisę nuomoti jam priklausančią patalpų dalį, ieškovas prarado lūkestį į nuomos pajamų visą nuomos laikotarpį gavimą, taigi jo reikalavimai dėl nepagrįsto praturtėjimo/sutaupymo yra nepagrįsti, nes nepagrįstas praturtėjimas/sutaupymas gali būti konstatuojamas tik įrodžius nukentėjusiojo patirtą nuostolį, t.y. nepagrįstai praturtėti galima tik kito asmens nuostolio sąskaita.
Ginčą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintas solidarumo principas reiškia, jog asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Sisteminis aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas suponuoja, jog pastovioji vietinės rinkliavos dalis, kaip viena iš priemonių išlaikyti komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugų sistemą, yra siejama išimtinai su ta aplinkybe, kad asmuo yra savivaldybėje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkas (ar įgaliotas asmuo) ir nei jos apskaičiavimas, nei pati paskirtis nėra susijusi su faktiniu atliekų susidarymu, dėl ko pastoviosios dedamosios kontekste netgi netinkami naudoti objektai ginčo laikotarpiu vis tiek apmokestinami vietinės rinkliavos pastoviąja dedamąja dalimi.
Apgynėme kliento interesus ginče dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Advokatų kontoros advokatai sėkmingai atstovavo klientui ginče dėl nuomos sutarties modifikavimo ir nepagrįsto praturtėjimo. Klientui- komercinių patalpų nuomotojui- buvo pareikštos pretenzijos dėl nepagrįsto praturtėjimo nuomojant kitam asmeniui priklausančias patalpas.
Ginčas kilo po to, kai kontoros klientas įsigijo komercinės paskirties patalpas su galiojančia nuomos sutartimi, pagal kurią išnuomotos buvo ne tik kliento, bet ir kitam asmeniui- ieškovui- priklausiusios patalpos. Ieškovas byloje įrodinėjo sutikimą nuomoti jam tenkančią patalpų dalį davęs tik pradiniam patalpų savininkui.
Ginčą išnagrinėjęs teismas konstatavo, jog nuomos sutarčiai esant išviešintai VĮ Registrų centro duomenų bazėje ji galioja tiek nuomininkui, tiek patalpas įsigijusiam naujajam nuomotojui visa apimtimi, todėl jokie papildomi VĮ Registrų centro duomenų bazėje neišviešinti susitarimai tarp pradinio nuomotojo ir ieškovo, nei kontoros klientui, nei patalpų nuomininkui teisių ir pareigų sukurti negali. Taigi, teismas pripažino, jog nuomininkas visą nuomos laikotarpį pagrįstai naudojosi ir ieškovui priklausančiomis patalpomis. Be to, teismas konstatavo, kad pradiniam nuomotojui suteikdamas teisę nuomoti jam priklausančią patalpų dalį, ieškovas prarado lūkestį į nuomos pajamų visą nuomos laikotarpį gavimą, taigi jo reikalavimai dėl nepagrįsto praturtėjimo/sutaupymo yra nepagrįsti, nes nepagrįstas praturtėjimas/sutaupymas gali būti konstatuojamas tik įrodžius nukentėjusiojo patirtą nuostolį, t.y. nepagrįstai praturtėti galima tik kito asmens nuostolio sąskaita.