2020 SPALIS
Apginti buvusio bankrutavusios bendrovės vadovo interesa
Kontoros advokatė sėkmingai atstovavo kliento- buvusio bankrutavusios bendrovės vadovo- interesus civilinėje byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.
Bankrutavusio juridinio asmens administratorius kreipėsi į teismą prašydamas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, sukeltu buvusio bendrovės vadovo ir akcininkų tyčiniais veiksmais.
Bylą išnagrinėjęs teismas bankrutavusio juridinio asmens bankrotą pripažino tyčiniu, tačiau kontoros kliento kaltės dėl bankroto neįžvelgė, konstatavo, kad bankroto administratorius neįrodė nei vieno kontoros kliento, kaip direktoriaus, neteisėto veikimo atvejo. Teismas tiksliai įvertino vadovo pareigų juridiniam asmeniui ir jo kreditoriams pradžios bei pabaigos momentus, individualizavo skirtingais laikotarpiais bendrovei vadovavusių ir ją valdžiusių asmenų veiksmus ir konstatavo, kurie asmenys savo veiksmais prie bendrovės bankroto kilimo prisidėjo, o kurie ne.
Ilgą laiką nusistovėjusi teismų praktika dažnu atveju lemdavo bankrotų pripažinimą tyčiniais įvertinant vien formalių tyčinio bankroto požymių egzistavimą, kaltais dėl bankroto pripažįstant visus bankrutavusio juridinio asmens valdymo organų narius ir dalyvius jų atsakomybės neindividualizuojant, šį klausimą paliekant spręsti žalos atlyginimo bylose. Todėl kontoros advokatės pasiekta pergalė ir byloje suformuota praktika itin svarbi ekonominei ir socialinei aplinkai, ji įtakoja verslo sąlygas ir mažina dažnam verslininkui kylančią baimę dėl pastaruoju metu jau iš esmės neribota tapusios bankrutavusių bendrovių vadovų ir akcininkų atsakomybės.
Kontoros klientui priteistas adekvatus atlyginimas už Vilniaus miesto savivaldybės administracijos naudai nustatytą servitutą.
Vilniaus advokatų kontoros SPES advokatė apgynė kliento interesus, pažeistus jo žemės sklypui nustačius neatlygintiną servitutą.
Ginčas kilo po to, kai Vilniaus miesto valdyba dar 2000 m. leido rengti apie 95 ha teritorijos Vilniuje, tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento, detalųjį planą bei patvirtino detaliojo plano rengimo sąlygas. Į planuojamą teritoriją pateko ir kontoros kliento žemės sklypas.
Būtent kontoros kliento žemės sklype buvo suplanuota kvartalo inžinerinė infrastruktūra, todėl sklypą buvo suplanuota paimti visuomenės poreikiams, tačiau 2006 m. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu žemės sklypą padalinus į kelis, vienam iš jų nustatytas servitutas- teisė visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius, eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros laiku į gretimas teritorijas iki šis plotas bus perduotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Nustačius reikiamą servitutą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija šį žemės sklypą visuomenės poreikiams paimti ir už jį atlyginti atsisakė.
Įvertinęs susiklosčiusią situaciją bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad kontoros kliento žemės sklypui nustatytas servitutas dėl savo plataus turinio, suvaržymų pobūdžio, apimties, neterminuoto pobūdžio savo esme reiškia visišką savininko nuosavybės teisės suvaržymą, naudojant jo nuosavybę visuomenės poreikiams tenkinti, todėl už tokį servitutą turi būti atlyginta žemės sklypo rinkos verte, nustatyta atlikus individualų turto vertės nustatymą sprendimo nustatyti servitutą dienai.
Pasiekta pergalė mokestiniame ginče, kuriame atskleistas PVM neutralumo principo turinys.
Vilniaus advokatų kontoros SPES advokatai apgynė kliento interesus mokestiniame ginče prieš Valstybinę mokesčių inspekciją, priskaičiavusią kontoros klientui 100.000 EUR viršijančią mokestinę nepriemoką.
Mokesčių administratorius siekė įrodyti, kad kontoros klientas sukčiavo PVM srityje, dėl ko į valstybės biudžetą tariamai nebuvo sumokėtas PVM.
Kontoros advokatams pavyko paneigti Valstybinės mokesčių inspekcijos prielaidas ir argumentus bei įrodyti, kad klientas į PVM atskaitą pagrįstai traukė pirkimo PVM, kadangi jo teisė į PVM atskaitą tirtu laikotarpiu nebuvo apribota, o pirkimo sandoriai buvo teisėti ir realūs.
Išnagrinėjus mokestinį ginčą buvo konstatuota, kad mokesčių administratorius ginčo situacijoje pažeidė PVM neutralumo principą, reiškiantį, kad vykdantis ekonominę veiklą ir turintis teisę į PVM atskaitą mokesčių mokėtojas, šio mokesčio atžvilgiu lieka neutralus, kadangi gali iš mokėtinos PVM sumos atimti mokesčio sumą, tenkančią prekėms ir paslaugoms, kurios buvo tiesiogiai naudojamos jo apmokestinamiesiems sandoriams vykdyti, o šio principo tinkamą funkcionavimą užtikrina būtent PVM atskaitos mechanizmas. Sprendimas buvo grindžiamas ESTT praktika, aiškinančia, jog mokesčių mokėtojas turi teisę atskaityti visą priskaičiuotą mokestį (žr., pavyzdžiui, 1985-02-14 ESTT sprendimą byloje Rompelman, 268/83, 19 punktas; 2005-05-26 ESTT sprendimą byloje Kretztechnik AG, C-465/03, 33 punktas), atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo vykdant bet kokią ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinama PVM (ESTT 2005-03-03 sprendimas byloje Fini H prieš Skatteministeriet, C-32/03, 32 punktas).
Bankrutavusio juridinio asmens administratorius kreipėsi į teismą prašydamas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, sukeltu buvusio bendrovės vadovo ir akcininkų tyčiniais veiksmais.
Bylą išnagrinėjęs teismas bankrutavusio juridinio asmens bankrotą pripažino tyčiniu, tačiau kontoros kliento kaltės dėl bankroto neįžvelgė, konstatavo, kad bankroto administratorius neįrodė nei vieno kontoros kliento, kaip direktoriaus, neteisėto veikimo atvejo. Teismas tiksliai įvertino vadovo pareigų juridiniam asmeniui ir jo kreditoriams pradžios bei pabaigos momentus, individualizavo skirtingais laikotarpiais bendrovei vadovavusių ir ją valdžiusių asmenų veiksmus ir konstatavo, kurie asmenys savo veiksmais prie bendrovės bankroto kilimo prisidėjo, o kurie ne.
Ilgą laiką nusistovėjusi teismų praktika dažnu atveju lemdavo bankrotų pripažinimą tyčiniais įvertinant vien formalių tyčinio bankroto požymių egzistavimą, kaltais dėl bankroto pripažįstant visus bankrutavusio juridinio asmens valdymo organų narius ir dalyvius jų atsakomybės neindividualizuojant, šį klausimą paliekant spręsti žalos atlyginimo bylose. Todėl kontoros advokatės pasiekta pergalė ir byloje suformuota praktika itin svarbi ekonominei ir socialinei aplinkai, ji įtakoja verslo sąlygas ir mažina dažnam verslininkui kylančią baimę dėl pastaruoju metu jau iš esmės neribota tapusios bankrutavusių bendrovių vadovų ir akcininkų atsakomybės.
Kontoros klientui priteistas adekvatus atlyginimas už Vilniaus miesto savivaldybės administracijos naudai nustatytą servitutą.
Vilniaus advokatų kontoros SPES advokatė apgynė kliento interesus, pažeistus jo žemės sklypui nustačius neatlygintiną servitutą.
Ginčas kilo po to, kai Vilniaus miesto valdyba dar 2000 m. leido rengti apie 95 ha teritorijos Vilniuje, tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento, detalųjį planą bei patvirtino detaliojo plano rengimo sąlygas. Į planuojamą teritoriją pateko ir kontoros kliento žemės sklypas.
Būtent kontoros kliento žemės sklype buvo suplanuota kvartalo inžinerinė infrastruktūra, todėl sklypą buvo suplanuota paimti visuomenės poreikiams, tačiau 2006 m. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu žemės sklypą padalinus į kelis, vienam iš jų nustatytas servitutas- teisė visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius, eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros laiku į gretimas teritorijas iki šis plotas bus perduotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Nustačius reikiamą servitutą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija šį žemės sklypą visuomenės poreikiams paimti ir už jį atlyginti atsisakė.
Įvertinęs susiklosčiusią situaciją bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad kontoros kliento žemės sklypui nustatytas servitutas dėl savo plataus turinio, suvaržymų pobūdžio, apimties, neterminuoto pobūdžio savo esme reiškia visišką savininko nuosavybės teisės suvaržymą, naudojant jo nuosavybę visuomenės poreikiams tenkinti, todėl už tokį servitutą turi būti atlyginta žemės sklypo rinkos verte, nustatyta atlikus individualų turto vertės nustatymą sprendimo nustatyti servitutą dienai.
Pasiekta pergalė mokestiniame ginče, kuriame atskleistas PVM neutralumo principo turinys.
Vilniaus advokatų kontoros SPES advokatai apgynė kliento interesus mokestiniame ginče prieš Valstybinę mokesčių inspekciją, priskaičiavusią kontoros klientui 100.000 EUR viršijančią mokestinę nepriemoką.
Mokesčių administratorius siekė įrodyti, kad kontoros klientas sukčiavo PVM srityje, dėl ko į valstybės biudžetą tariamai nebuvo sumokėtas PVM.
Kontoros advokatams pavyko paneigti Valstybinės mokesčių inspekcijos prielaidas ir argumentus bei įrodyti, kad klientas į PVM atskaitą pagrįstai traukė pirkimo PVM, kadangi jo teisė į PVM atskaitą tirtu laikotarpiu nebuvo apribota, o pirkimo sandoriai buvo teisėti ir realūs.
Išnagrinėjus mokestinį ginčą buvo konstatuota, kad mokesčių administratorius ginčo situacijoje pažeidė PVM neutralumo principą, reiškiantį, kad vykdantis ekonominę veiklą ir turintis teisę į PVM atskaitą mokesčių mokėtojas, šio mokesčio atžvilgiu lieka neutralus, kadangi gali iš mokėtinos PVM sumos atimti mokesčio sumą, tenkančią prekėms ir paslaugoms, kurios buvo tiesiogiai naudojamos jo apmokestinamiesiems sandoriams vykdyti, o šio principo tinkamą funkcionavimą užtikrina būtent PVM atskaitos mechanizmas. Sprendimas buvo grindžiamas ESTT praktika, aiškinančia, jog mokesčių mokėtojas turi teisę atskaityti visą priskaičiuotą mokestį (žr., pavyzdžiui, 1985-02-14 ESTT sprendimą byloje Rompelman, 268/83, 19 punktas; 2005-05-26 ESTT sprendimą byloje Kretztechnik AG, C-465/03, 33 punktas), atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo vykdant bet kokią ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinama PVM (ESTT 2005-03-03 sprendimas byloje Fini H prieš Skatteministeriet, C-32/03, 32 punktas).