2020 KOVAS
Apgynėme kliento interesus civilinėje byloje pagal klientui pareikštą ieškinį dėl žemės sklypų dovanojimo sutarčių panaikinimo ir restitucijos taikymo.
Bylą išnagrinėjęs teismas savo sprendime be kita ko nurodė, jog siekiant užtikrinti viešąjį interesą atitinkantį civilinių santykių stabilumą ir civilinės atsakomybės priemonių taikymo adekvatumą, bet koks dovanojimo sutarties šalių santykių pablogėjimas negali būti pagrindas panaikinti šią sutartį. Dėl to įstatymų leidėjas CK 6.472 straipsnyje dovanojimo sutarties panaikinimą įtvirtino kaip išimtinę priemonę, susiedamas jos taikymą su atitinkamais teisiniais pagrindais – apdovanotojo veiksmais, demonstruojančiais ypatingą nedėkingumą dovanotojui, nepateisinamais pagal visuotinai pripažįstamas moralės nuostatas. Tokių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta. Akivaizdu, kad tarp šalių yra susidariusi teisiškai prieštaringa situacija, reikalaujanti sprendimo, tačiau šioje byloje ieškovės pasirinktu būdu ji negali būti išspręsta. Ieškinys buvo atmestas, kliento naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos.
Atstovavome klientui - atliekų tvarkymo sistemos organizatoriui, administraciniame ginče dėl vietinės rinkliavos permokos priteisimo. Ginčą išnagrinėjęs Regionų apygardos administracinis teismas savo sprendime be kita ko pažymėjo, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Tai reiškia, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjos argumentus, kad ji privalo sumokėti tik už realiai perduotų tvarkyti atliekų kiekį. Skundas buvo atmestas, kliento naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos.
Atstovavome klientei administraciniame ginče su Vilniaus rajono savivaldybės administracija dėl sprendimo panaikinimo ir susijusių reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi klientės pateiktą apeliacinį skundą, savo nutartyje be kita ko pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) minėtos teisės normos aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad savivaldybės administracijos sprendimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl ginčijamas sprendimas buvo panaikintas, o atsakovas įpareigotas klientės prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti Viešojo administravimo įstatymo nuostatas atitinkantį individualų administracinį aktą.
Atstovavome klientui - atliekų tvarkymo sistemos organizatoriui, administraciniame ginče dėl vietinės rinkliavos permokos priteisimo. Ginčą išnagrinėjęs Regionų apygardos administracinis teismas savo sprendime be kita ko pažymėjo, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Tai reiškia, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjos argumentus, kad ji privalo sumokėti tik už realiai perduotų tvarkyti atliekų kiekį. Skundas buvo atmestas, kliento naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos.
Atstovavome klientei administraciniame ginče su Vilniaus rajono savivaldybės administracija dėl sprendimo panaikinimo ir susijusių reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi klientės pateiktą apeliacinį skundą, savo nutartyje be kita ko pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) minėtos teisės normos aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad savivaldybės administracijos sprendimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl ginčijamas sprendimas buvo panaikintas, o atsakovas įpareigotas klientės prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti Viešojo administravimo įstatymo nuostatas atitinkantį individualų administracinį aktą.