2019 GEGUŽĖ

2019 GEGUŽĖ

Atstovavome klientui civiliniame ginče dėl priverstinės hipotekos klientui priklausančiam nekilnojamajam turtui nustatymo. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas be kita pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teismas savo sprendimu turi teisę nustatyti priverstinę skolininko nekilnojamojo daikto hipoteką, tik esant šių sąlygų visumai

1) turi egzistuoti teismo sprendimu patenkintas reikalavimas dėl pinigų išieškojimo; 2) turi būti pateiktas teismui kreditoriaus prašymas dėl priverstinės hipotekos nustatymo (išskyrus išimtinius įstatymo numatytus atvejus, kai teismas turi teisę nustatyti priverstinę hipoteka ex officio; 3) turi egzistuoti CK įtvirtintas priverstinės hipotekos nustatymo atvejis (pvz., CK 3.197 straipsnis, 5.71 straipsnis); 4) nekilnojamasis daiktas, į kurį siekiama nustatyti priverstinę hipoteką, turi priklausyti skolininkui nuosavybės teise. Tik esant šių sąlygų visumai, teismo sprendimu gali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Šioje byloje ieškovė nebuvo pareiškusi turtinio reikalavimo dėl skolos priteisimo, todėl, nepaisant galimo skolos egzistavimo fakto, teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo. Apeliacinis skundas buvo atmestas, kliento naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Sutartiniame ginče, kilusiame iš paslaugų sutarties vykdymo, apgynėme kliento – vartotojo teises bei teisėtus interesus. Bylą išnagrinėjęs teismas savo sprendime be kita ko pažymėjo, kad vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui, ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Įvertinęs ieškovo pateiktos sutarties sąlygas, teismas pripažino, jog dalis jų laikytinos nesąžiningomis, todėl pripažino jas negaliojančiomis. Be to, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, teismas pripažino, kad neįrodyta, jog ieškovo nurodytas paslaugas klientas užsakė, o ieškovas jas atliko ir tinkamai perdavė. Ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas, kliento naudai priteistos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Atstovavome klientui tarnybiniame ginče su darbdaviu - viešojo administravimo subjektu dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir susijusių reikalavimų. Bylą išnagrinėjęs apygardos administracinis teismas savo sprendime be kita ko nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymas garantuoja karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, teisę būti paskirtam į kitas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka – į žemesnės kategorijos pareigas. Šios darbdavio pareigos nevykdymas, t. y. siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą iš pareigų pripažinti neteisėtu. Teismas pripažino, jog darbdavys - viešojo administravimo subjektas - minėtos pareigos neįvykdė. Be to teismas priėjo išvados, jog ir kliento tarnybinės veiklos vertinimas atliktas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (esminiai procedūriniai pažeidimai). Kliento skundas buvo patenkintas didžiojoje jo dalyje, ginčytas darbdavio įsakymas panaikintas, klientas grąžintas į tarnybą, jam priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą bei neturtinės žalos atlyginimas.