2019 VASARIS

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kardomoji priemonė - užstatas, negali būti civilinio ieškinio užtikrinimo priemonė, taip pat ja negali būti siekiama ne procesinių, o kriminalinei bausmei ar poveikio priemonėms būdingų tikslų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas kardomąją priemonę (užstatą) palikdamas galioti iki visiško nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam įvykdymo, nepagrįstai suvaržė užstato davėjo teisę į nuosavybę. Kasacinis teismas pritarė kontoros advokato pozicijai, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas dėl kardomųjų priemonių ir padarė esminį BPK pažeidimą. Kasacinis skundas buvo patenkintas, ir užstatas sugrąžintas jo davėjui.

 

Teisme apgynėme kliento- statinių savininko teises civilinėje byloje pagal kaimyninio žemės sklypo savininko ieškinį dėl įpareigojimo nugriauti statinius, pastatytus nesilaikant teisės aktais nustatytų atstumų nuo žemės sklypo ribos. Bylą išnagrinėjęs teismas savo sprendime be kita ko pažymėjo, jog kai statybos neteisėtumas ginčijamas teisės aktų reikalavimų pažeidimu, įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, t.y. ieškovas privalo įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami. Byloje buvo nustatyta, kad kliento statiniai stovi gerokai mažesniu nei leidžia įstatymas atstumu. Vis tik, teismas šį neatitikimą vertino visų bylos aplinkybių kontekste. Teismas pažymėjo, jog pretenzijas reiškiantys ieškovai sklypą nusipirko jau esant ginčo statiniams ir dar nesuformavus sklypo atsakovams, kurie sklypą įsigijo su statiniais. Esant tokioms aplinkybėms, teismas priėjo išvados, jog ieškovai su tokiu pastatų išdėstymu faktiškai sutiko, nes duomenų apie beveik per 20 metų laikotarpį reikštas pretenzijas byloje nebuvo pateikta. Ieškinys buvo atmestas, o kliento naudai priteistos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos.

 

Apeliacinės instancijos teisme atstovavome klientą- užsakovą jo ginče su rangovu dėl atsiskaitymo pagal rangos sutartį. Išnagrinėjęs procesinio priešininko apeliacinį skundą, teismas pabrėžė, kad vertindami šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal šios bylos duomenis nėra pakankamo pagrindo daryti išvadai, jog klientas neatsiskaitė su rangovu. Į bylą nėra pateikti jokie papildomi darbų priėmimo-perdavimo aktai bei jų pagrindu išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kas galėtų rodyti įsiskolinimo egzistavimą. Teisėjų kolegija nurodė, jog manytina, kad jeigu ieškovas būtų atlikęs papildomus darbus, tuomet, remiantis tarp šalių susiklosčiusia verslo praktika, jis papildomai atliktus darbus būtų perdavęs atsakovui pasirašant darbų priėmimo- perdavimo aktą ir perduotiems darbams apmokėti išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą. Tokių dokumentų nebuvimas leidžia daryti išvadą, jog yra labiau tikėtina, kad ieškovas skolą priteisti reikalauja nepagrįstai. Apeliacinis skundas buvo atmestas.