2018 SPALIS

Bylą išnagrinėjęs teismas be kita ko nurodė, jog Civilinio kodekso 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta pirkėjo teisė atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas, yra paskutinė teisių gynimo priemonė (ultima ratio), kai kitų teisių gynimo būdų, nustatytų Civilinio kodekso 6.334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti. Teismas priėjo išvados, jog ieškovės prašomas taikyti išimtinis teisių gynimo būdas, grąžinant pirkėjui visą sumokėtą kainą, būtų neproporcingas. Be to, teismas pažymėjo, jog  bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Teismas konstatavo, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovės nurodytų pajamų gavimo realumo. Ieškinys iš esmės buvo atmestas.

Atstovavome klientą (pareiškėją) apygardos administraciniame teisme nagrinėtame administraciniame ginče su Lietuvos valstybe, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Klientas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą dėl nepateisinamo vilkinimo tinkamai ir laiku išnagrinėti kliento motinos prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad galutinio sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriėmimas 26 metus yra nepateisinamai ilgas laikotarpis. Teismas taip pat sutiko su kontoros advokato argumentais, jog valstybės institucijų veiksmai, kai per tokį ilgą laikotarpį buvo priimami atitinkami administraciniai aktai, leidę pareiškėjui tikėtis atkurti nuosavybės teises, po to priimami priešingi sprendimai nesuderinami su gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Teisėjų kolegija pripažino, jog 26 metus trunkantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas, teisminis nagrinėjimas, sukėlė klientui neigiamų emocijų ir išgyvenimų, stresą, nepasitikėjimą valdžios institucijomis, todėl jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kliento skundas buvo patenkintas.

Atstovavome centralizuotai tiekiamos šilumos tiekėją civiliniame ginče dėl įpareigojimo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą. Bylą išnagrinėjęs teismas be kita ko pažymėjo, jog kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendroms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) – turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos. Teismas pripažino, jog ieškovų reikalavimas įpareigoti klientą atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, yra teisiškai nepagrįstas ir neteisėtas dėl to atmestinas.