2018 BALANDIS
Atstovavome klientui – buvusiam bankrutavusios bendrovės akcininkui ir vadovui - civilinėje byloje pagal bendrovės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, pareikštą ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir turtinės žalos atlyginimo.
Bylą išnagrinėjęs apygardos teismas be kita pažymėjo, jog tam, kad įmonės vadovui būtų taikoma atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, byloje turi būti įrodytas vadovo fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimo faktas. Priešingu atveju, įmonės vadovą nuo civilinės atsakomybės saugo verslo sprendimų priėmimo taisyklė. Pastaroji taisyklė reiškia prezumpciją, jog vadovas bendrovės atžvilgiu veikia sąžiningai, geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Kadangi valdymo organų nariai negali iš anksto žinoti, ar jų sprendimai ekonomiškai pasiteisins, nes verslo rezultatai priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių, todėl ir atsakomybė jiems turėtų būti taikoma ne už neigiamą ekonominį jų veiksmų rezultatą (ekonomiškai nepasiteisinusį sprendimą), kurio padarinių numatyti jie neturėjo galimybės, bet už jų veiksmus sprendimo priėmimo metu, t. y. jų teisėtumą – ar sprendimo priėmimo metu jie galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad šis sandoris naudingas bendrovei. Teismas ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė, kadangi nebuvo nustatytos visos privalomos civilinės atsakomybės sąlygos.
Atstovavome klientams mokestiniame ginče su Valstybine mokesčių inspekcija dėl sprendimų panaikinimo. Ginčą išnagrinėjęs apygardos administracinis teismas akcentavo, kad nei vienas teisės aktas neįpareigoja mokesčių mokėtojo rinktis jam nepalankesnį savo teisių įgyvendinimo būdą. Nors mokestiniai teisiniai santykiai yra reguliuojami imperatyviu metodu, tačiau bet kuriuo atveju mokesčių administratorius turi laikytis protingumo kriterijaus. Teismas atkreipė dėmesį, jog Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti mokestinės naudos. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turi kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamos mokestinės naudos. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius nepagrindė aplinkybių, jog sudarytų sandorių vienintelis tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas, todėl esant įstatyme nustatytoms palūkanų neapmokestinimo sąlygoms, mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjui išmokėtas palūkanas apmokestino GPM tarifu. Teismas panaikino mokesčių administratoriaus sprendimus, ko pasėkoje klientams nekilo apytikriai 150 000 EUR dydžio mokestinė prievolė (įskaitant susijusias sumas).
Apeliacinės instancijos teismas atmetė draudimo kompanijos apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą kontoros klientui palankų pirmosios instancijos teismo sprendimą civilinėje byloje, kurioje ginčas kilo dėl draudiko sprendimo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką bei įvykį pripažinti nedraudžiamuoju pagrįstumo. Byloje buvo nagrinėjama situacija, kuomet apdraustame administraciniame pastate įvyko avarija: trūkus vamzdžiui pastato trečiame aukšte buvo užlietos pirmojo ir antrojo pastato aukštų patalpų lubos, sienos, sugadinta elektros instaliacija ir kt. Bylą išnagrinėjęs teismas be kita ko pripažino, jog draudiko aiškinimas, jog įvykio metu negaliojo apsauga nuo vandens rizikos, nes tuo metu nebuvo įregistruota statybos pabaiga (surašytas Statybos užbaigimo aktas), prieštarauja draudimo sutarties tikslui bei sąžiningo sutarčių aiškinimo principui. Teismas konstatavo, kad apeliantas neturėjo pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką.