2017 GRUODIS
Sėkmingai užbaigtas daugiau kaip 15 000 000 EUR vertės vertybinių popierių perleidimo sandoris, kurio dokumentus rengė bei visais sandorio sudarymo ir vykdymo klausimais konsultavo kontoros advokatai.
Atstovavome klientui ginče su mokesčių administratoriumi dėl atsisakymo išdėstyti mokestinę nepriemoką. Bylą išnagrinėjęs teismas išaiškino, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y. kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat kai nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Šių sąlygų įvertinimas ir nustatymas yra mokesčių administratoriaus pareiga. Teismas konstatavo, kad kontoros kliento prašymas išdėstyti ir atidėti mokestinę nepriemoką buvo tinkamai pagrįstas pridėtais duomenimis bei įrodymais, tačiau mokesčių administratorius, spręsdamas prašymą, netinkamai ir nevisapusiškai juos įvertino, t.y. nevertino aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką kliento finansinė padėtis gali tapti kritine, taip pat neįvertino kliento pateiktų prognozių dėl planuojamų veiklos rezultatų. Dėl nurodytų priežasčių teismas įpareigojo mokesčių administratorių mokestinės nepriemokos atidėjimo/išdėstymo klausimą išnagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į teismo sprendime nurodytas aplinkybes.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija paliko nepakeistą kontoros klientui palankų pirmosios instancijos teismo sprendimą civilinėje byloje dėl paslaugų teikėjų atrankos rezultatų bei jų pagrindu sudaryto susitarimo panaikinimo. Teisėjų kolegija be kita ko nurodė, jog neturi pagrindo sutikti su apeliantės įrodinėtinu vykdytos atrankos skaidrumo bei objektyvumo principų pažeidimu. Teismas nurodė, jog apeliantė, nurodydama pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimą, pati netinkamai vadovaujasi ir aiškina įrodinėjimo naštos paskirstymą, pagal kurį būtent apeliantė turėjo pareigą pagrįsti atitinkamo fakto egzistavimą, kuriuo buvo grindžiamas jos reikalavimas. Vien atsakovės pateikto įrodymo, kuriuo ginamasi nuo pareikštų įtarimų, įrodomosios galios neigimas negali patvirtinti konkrečių faktų buvimo.